Įspūdžiai iš savižudybių intervencijos metodų konferencijos

Šiandien buvo prasminga diena. Dalyvavau 4-ojoje savižudybių intervencijos metodų konferencijoje, kur keliems šimtams dalyvių pranešimus skaitė šios srities žvaigždės. Konferencija puikiai suoganizuota, o pranešimai – įdomūs ir plečiantys žinias. Norėčiau plačiau pasidalinti keliomis ten išgirstomis mintimis.

Pirmiausiai, patiko lektoriaus Morten Thomsen iš Kopenhagos mintis, kad savižudybė – ne bandymas mirti, o bandymas nutraukti nepakeliamą kančią.

Antra, mane tiesiog sužavėjo lektorė Heidi Hjelmeland. Ji drąsiai, konstruktyviai, tvirtai pasidalino įžvalgomis apie tradicinius mitus, liečiančius mokslinius tyrimus savižudybių tema. Ji atkreipė dėmesį į sunkumus publikuoti tekstus, prieštaraujančius, nusistovėjusioms “tiesoms”, abejotiną medikamentų veiksmingumą savižudybių prevencijoje bei tam tikras metodologines savižudybės tyrimų problemas. Pvz., vienas iš dažnų metodų bandant suprasti, kodėl žmogus nusižudė, yra jo gedinčių žmonių apklausa. Manipuliuojant klausimais, galima pasitvirtinti be kokias tiesas. “Pabandykite įsivaizduoti, ką apie jus pasakytų tyrėjams jūsų artimieji” retoriškai paklausė lektorė.
Jos nuomone, depresija ir kiti psichikos sveikatos sutrikimai nėra vienintelė savižudybės priežastis ir ji siūlo atkreipti dėmesį į daugelį kitų veiksnių – neadaptyvų perfekcionizmą ir tai, kiek žmonės kenčia negalėdami atitikti socialinių, kultūrinių ar vidinių nuostatų, taip pat į žmogaus raidą ir apskritai platesnį kontekstą, o ne tik į tai, ar žmogus serga depresija.

Lektorės mintis papildė ir lektorius iš Glazgo Rory O’Connor. Jis pristatė tyrimais paremtą apibendrinantį modelį savižudybių intervencijai. Pagal šį modelį sudėtingose situacijose atsidūrę žmonės dažniau galvoja apie savižudybę kaip išeitį tuomet, kai jaučiasi stipriai įstrigę ir bejėgiai. Psichologams ir kitiems pagalbos teikėjams svarbu atkreipti dėmsį į daugelį veiksnių, kurie gali vesti iki minčių apie savižudybę, o nuo jų – prie ketinimų. Tai tiek jau minėtas neadaptyvus perfekcionizmas (ypač kai žmogus jaučiasi neatitinkantis to, ko jo/jos manymu, iš jo/jos tikisi aplinka), tiek vaikystės traumos, tiek mintys apie ateitį, tiek biologiniai veiksniai, tiek kita. Klausantis šio lektoriaus tikrai buvo gaila, kad pranešimas tik valanda su trupučiu 🙂

Dalinuosi keliomis nuotraukomis iš konferencijos:


Kristina Paradnikė

Esu vaikų ir suaugusiųjų psichologė – psichoterapeutė. Savo klientams stengiuosi padėti atrasti ir stiprinti vidinius resursus bei įveikti kliūtis, trukdančias gyventi harmoningą ir pilnavertį gyvenimą.

Čia galite:
> Rasti daugiau mano straipsnių
> Sekti mano naujienas Facebook’e
> Sekti mane Instagram
> Užsirašyti psichologinei konsultacijai