Priešgyniaujantis vaiko elgesys: gairės tėvams

 

Kiekvienas vaikas retkarčiais daugiau ar mažiau neklauso ir pasiginčyja su tėvais. Gebėjimas išreikšti savo nuomonę ir ją apginti, kai tai daroma neužgauliai ir argumentuotai, gali būti labai naudingas. Tačiau vertėtų sunerimti, jei vaikas priešgyniauja, elgiasi ir kalba šiurkščiai ir neklauso beveik visada. Jei vaikas ginčijasi su suaugusiais, greitai netenka kantrybės ir ima pykti, dažnai neigia ir atsisako paklusti taisyklėms ir suaugusiųjų riekalavimams, dažnai tyčia erzina žmones, kaltina kitus dėl savo klaidų ir netinkamo elgesio, lengvai susierzina, dažnai pyksta, elgiasi neapgalvotai, šis elgesys prasidėjo bent prieš pusę metų ir tai vyksta ne tik namie, bet ir mokykloje, būreliuose ir kitose sferose, galima įtarti priešgyniaujančio elgesio, arba opozicinio neklusnumo, sutrikimą. Su šiuo sutrikimu susiduria 6-10 procentų vaikų, dažniau priešgyniaujantis elgesys pasitaiko berniukams nei mergaitėms. Su sutrikimo atsiradimu gali būti susijusi vaiko genetika, stresas, konfliktai šeimoje, tėvystės įgūdžių stoka. Neretai priešgyniaujančio elgesio sutrikimą tiksliai diagnozuoti gali būti sunku dėl to, kad daugeliui vaikų pasitaiko momentų, kai jie daugiau nei įprasta ginčijasi, būna prastesnės nuotaikos ir neklauso, be to, prasta nuotaika ir neklusnumu gali pasireikšti ir įvairūs kiti vaikų sunkumai. Dėl to, jei kyla nerimas dėl vaiko užsitęsusio neklausymo ir prastos nuotaikos, tėvams reikėtų nebijoti kreiptis pagalbos į specialistus: psichologą, šeimos gydytoją, vaikų psichiatrą.

Užsitęsus vaiko neklusniam elgesiui, kai namuose nuolatinė „karo“ būsena, o vaikas grįžta į namus su nesibaigiančiomis pastabomis, tėvai neretai ima jaustis bejėgiai. Kartais ima atrodyti, kad lengviau pasiduoti, negu mėginti susidoroti su vaiko keliamais sunkumais. Tačiau tėvai gali imtis įvairių priemonių, siekdami suvaldyti nuolat priešgyniaujantį ir neklausantį vaiką. Žemiau pateikiamos kelios rekomendacijos:

  1. Reaguokite be pykčio: kad ir kiek sukiltų emocijų, tėvai vis dėlto yra suaugę, kurie gali pasirinkti reagavimą be agresijos ir rėkimo. Ramus, kiek įmanoma aiškus reagavimas duos daugiau naudos nei rėkimas ir vėlimasis į ginčus. Tiesiog pamėginkite įvardinti vaiko elgesį, trumpai įvardinkite, kaip norėtumėte, kad vaikas elgtųsi, ir nesivelkite į tolesnius ginčus (Pvz., „matau, kad tyčia erzini sesę, norėčiau, kad tuoj pat eitum į savo kambarį ir ten pabūtum, kol nusiraminsi“).
  2. Raskite vaikui ramų kampelį: vaikas turėtų turėti namuose vietą, kurioje galėtų ramiai pabūti ir nusiraminti, kol jo priešgyniavimas nevirto smurtu – tai gali būti vaiko kambarys, kampelis svetainėje ar virtuvėje, kur galima pasėdėti vienam/vienai, kol pyktis praeis.
  3. Nepasiduokite ir elkitės nuosekliai: vaikas gali tiek rėkti, ginčytis ir reikalauti, kad galite neišlaikyti ir nusileisti. Tačiau reikėtų išlikti tvirtam(-ai) ir nuosekliam(-ai). Jei pagal namų taisykles negalima žaisti kompiuteriu, kol pamokos nepadarytos, taip ir turėtų būti be išimčių ir nuolaidžiavimo.
  4. Būkite konkretūs: instrukcijos, paliepimai bei prašymai vaikui turėtų būti aiškūs ir trumpi, sakomi vieną kartą. Prieš sakant dėrėtų įsitikinti, kad vaikas klausosi – yra atsisukęs, žiūri jums į veidą. Galite pakviesti vaiką ar prieiti prie jo ir pritūpti, kad jūsų veidas būtų tame pačiame aukštyje, kaip vaiko veidas. Jeigu vaikas kažko įkyriai ir piktai reikalauja, nors nėra atlikęs to, ką turėtų atlikti (pvz., prašosi į kiemą, nors nepadarė namų darbų), tvirtai ir aiškiai vieną kartą pasakykite: „Galėsi eiti į kiemą, kai padarysi namų darbus“ ir nebesivelkite į diskusijas. Jei vaikas įsitraukęs į kažkokią veiklą ir norite jį atitraukti, galite perspėti prieš kurį laiką (pvz., „Už 10 minučių vakarienė, ruoškis“).
  5. Nepriimkite vaiko elgesio asmeniškai: vaikas gali šimtus kartų išrėkti, kad jūsų nemyli, prasivardžiuoti, neklausyti jūsų ne tik namuose, bet ir svečiuose, prekybos centre ar kavinėje. Tačiau turėtumėte įsisąmoninti, kad vaiko priešgyniavimas ir neklausymas rodo ne jūsų kompetencijos auklėjant vaiką stoką, o tai, kad vaikas nemoka reguliuoti savo emocijų, parodyti, ko nori ar kaip jaučiasi, ar laikytis ribų. Tačiau tai nereiškia, kad turite numoti ranka į vaiko elgesį ir nieko nedaryti. Tai reiškia, kad objektyviai įvertinate situaciją ir reaguojate ramiai ir nuosekliai.
  6. Išlaikykite ribas: taisyklės namuose turi būti atitinkančios amžių ir paprastai suprantamos. Jei vaiką baudžiate, bausmės irgi turi būti adekvačios nusižengimui, vaikas turi aiškiai suprasti, už ką yra baudžiamas. Pvz., jei vaikas nepadarė namų darbų, mėnuo be kompiuterio būtų per stipri bausmė. Tačiau diena be kompiuterio yra pakankamai adekvati bausmė nusižengimui. Taisyklių ir susitarimų turėtų laikytis ir tėvai: jei pažadėjote kažką vaikui, tai reikėtų ir ištęsėti. O diskusijų mažiau kiltų, jei pažadai būtų labai konkretūs (pvz., ne „kada nors važiuosime stovyklauti“, o „važiuosim stovyklauti per tavo gimtadienį“).
  7. Numatykite: neretai vaiko pyktį ir netinkamą elgesį galima numatyti. Pavyzdžiui, gal jūsų vaikas ima prasčiau elgtis, kai būna nepavalgęs ar pavargęs. Gal žinote, kad svečiuose jis linkęs kištis į suaugusiųjų pokalbius – šiuo atveju galite pasiūlyti vaikui prieš išeinant iš namų pasiimti mėgstamą žaislą ar žaidimą, kad svečiuose jis turėtų ką veikti. Jei kiekvieną kartą parduotuvėje vaikas reikalauja skanėstų ar žaislų, sukurkite taisyklę, kad, pvz., desertą vaikas galės išsirinkti kiekvieną sekmadienį; žaislą galės išsirinkti susitaupęs pinigų ar, jei leidžia finansinės galimybės, kartą į mėnesį ir pan. (susitarimo turite laikytis). Priminkite vaikui elgesio taisykles prieš einant į svečius, parduotuvę ar kiną.
  8. Suteikite vaikui galimybę rinktis: galite leisti vaikui išsirinkti drabužius eiti į mokyklą, knygelę ar žaislą, kurio jis norėtų, netgi kurį darbelį norėtų daryti pirmiau (pvz., ruošti lietuvių ar matematikos namų darbus). Alternatyvų pasirinkimui turėtų būti dvi ar trys (pvz., „Kurią suknelę šiandien rengsiesi – geltoną ar žalią?“). Galimybė rinktis suteikia vaikui kontrolės jausmą ir vaikas mažiau priešgyniauja. Tiesa, pasirinkimo alternatyvos turi būti įgyvendinamos – jei vaikas pasirinko geltoną suknelę, ją ir turėtų rengtis.
  9. Apdovanokite vaiką: reaguokite į elgesį, kuris yra tinkamas, girkite ir skatinkite vaiką, kai jis laikosi susitarimų ir taisyklių, džiaukitės vaiko pasiekimais. Geriausia, jeigu apdovanojimai būtų susiję su bendravimu su vaiku: tai gali būti apkabinimas, bendros šeimos pramogos. Apskritai, gyvenimas neturėtų suktis vien apie apribojimus ir draudimus, nes tai vargina tiek vaiką, tiek jus: žaiskite su vaiku, eikite į kiną, keliaukite, įtraukite į diskusijas apie tai, kuo domisi vaikas. Apskritai, kuo dažniau sakykite vaikui, kad jį/ją mylite, net jei atrodo, kad vaikas turėtų suprasti „savaime“, kad tėvai jį myli: vaikai, kurie nesijaučia mylimi, daug labiau linkę į elgesio sunkumus.
  10. Skatinkite vaiką kalbėti apie tai, kas jam/jai rūpi: tai gali būti nutikimai mokykloje ar kieme, tai, ką vaikas perskaitė ir pan. Be to, labai svarbu, kad vaikas mokytųsi kalbėti apie savo jausmus ir tai, kas jam neduoda ramybės. Galite mokyti vaiką atpažinti ir įvardinti savo jausmus atspindėdami, tai ką pastebite (pvz., „matau, kad grįžai iš mokyklos piktas, kas nutiko?“). Jei vaikas dalijasi išgyvenimu, leiskite išsisakyti iki galo ir tik tada reaguokite – vaikai nori būti išklausyti.
  11. Rūpinkitės vaiko dienotvarke: tinkama mityba, pakankamu miego kiekiu (kiek įmanoma, vaikas turėtų eiti miegoti ir keltis tuo pačiu metu), skatinkinte įsitraukimą į popamokinę veiklą, įvairius būrelius, kur vaikas išlietų energiją, realizuotų save. Suteikite vaikui galimybę prisidėti prie šeimos gerovės: gal yra kažkokie darbeliai, kuriuos vaikas norėtų ir galėtų padėti atlikti (pvz., padėti gaminti maistą), ar sprendimai, kuriuos priimant savo nuomonę galėtų išsakyti ir vaikai (pvz., kartu svarstyti į kokį filmą eiti).
  12. Pasirūpinkite savimi: pailsėkite, „apsidovanokite“ save savo mėgstama veikla. Pasaulis neturėtų suktis vien apie vaiką – raskite pramogų ar poilsio būdų be vaiko. Pavyzdžiui, kol vaikas popietę leidžia pas močiute, paskaitykite knygą, nueikite į teatrą ar jogos užsiėmimą.
  13. Kreipkitės pagalbos: į mokyklos, poliklinikos ar privatų psichologą kartu su vaiku ar atskirai. Taip pat miesto pedagoginė – psichologinė tarnyba reguliariai organizuoja tėvystės įgūdžių mokymus. Nebijokite ieškoti pagalbos ir iš artimos aplinkos: jei vaikas ginčijasi su jumis, gal nesiginčydamas tą patį patarimą išklausys iš patinkančios tetos ar būrelio vadovės. Net jei vaiką valgyti daržoves ar kas vakarą valytis dantis įtikinote ne jūs, o mėgstama teta, nereiškia, kad nemokate susikalbėti su vaiku. Tai reiškia, kad gebate išmintingai nuspręsti, kas vaikui geriausia, ir mokate naudotis socialiniais ryšiais.

 

 

Kristina Paradnikė

Esu vaikų ir suaugusiųjų psichologė – psichoterapeutė. Savo klientams stengiuosi padėti atrasti ir stiprinti vidinius resursus bei įveikti kliūtis, trukdančias gyventi harmoningą ir pilnavertį gyvenimą.

Čia galite:
> Rasti daugiau mano straipsnių
> Sekti mano naujienas Facebook’e
> Užsirašyti psichologinei konsultacijai

 

Jei mano tinklaraščio straipsniai jums atrodo naudingi bei įdomūs ir norite man padėkoti, galite tai padaryti pasidalindami virtualiu “kavos puodeliu” 🙂 Norėdami tai padaryti paspauskite nuorodą žemiau ir sekite PayPal sistemos instrukcijas. Ačiū!