Trumpai apie vidinio kritiko atpažinimą ir nuginklavimą

Yra bent kelios skirtingos reakcijos į stresą. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės ieško socialinės paramos, kai kurie vengia (pradedant jausmų vengimu per, pvz., priklausomybes, baigiant apsimetimu, kad problemos nėra), kai kurie visai pasiduoda ir sugniūžta, kai kam iki begalybės padeda humoras, o kai kurie žmonės yra stipriai pasiryžę spręsti problemas bet kokia kaina ir imtis visų įmanomų veiksmų.

Kai kurios šių reakcijų yra labiau padedančios, kai kurios mažiau, o neretai nutinka ir taip, kad kai kuriose situacijose labiau tinka elgtis vienaip, kai kuriose – kitaip. Juk normalu, kad kartais tenka paklausti patarimo ar paprašyti pagalbos, normalu, kad kartais padeda ne situacijos sprendimas, o savęs raminimas meditacija ar relaksacija, normalu net, kad kartais tenka ant kitų pašaukti (įsivaizduokite, kiek ir kokių veiksmų griebtumėtės, jei kažkas kėsintųsi į jūsų vaiką), normalu ir kartais pavengti (tarkim, labai neadekvataus viršininko 🙂 ), o kartais nei meditacijos, nei relaksacijos nepadės, verčiausia yra aktyviai spręsti situaciją (pvz., skirtis su fiziškai smurtaujančiu sutuoktiniu).

Bėda, kad neretai šalia situacinio streso problemą pagilina savikritiškos mintys. Neretai kokia situacija ir kokie streso valdymo pasirinkimai bebūtų, galvoje užsižiebia vidinis kritikas ir ima sakyti: “tavo pasirinktas būdas spręsti šią problemą kvailas“, “tu stengiesi per mažai“, “tu apsunkini kitus“, “turėtum daryti daugiau“, “turėtum daryti kitaip“, “tavęs ir tavo problemų visiems per daug, patylėk apie jas“, “koks skirtumas, kaip jautiesi ir kokios to priežastys, TURI SUSITVARKYTI, TURI DARYTI KITAIP, TURI DATYTI GERIAU” ir t.t., iki begalybės. Spėkit, ar padeda tos mintys jaustis geriau ir savimi pasirūpinti 🙂

Jei pagaunate viduje reiklųjį vidinio kritiko balsą, pasakykite mintyse “ačiū, stop, susitvarkysiu ir be saviplakos” ar “girdžiu savo vidinį kritiką, o kokia mintis man padėtų?”. Vidinį kritiką atpažinsite iš to, kad jo sakomos mintys yra menkinančios, bauginančios, apsunkinančios, daugeliu atveju nepelnytos ir panašios į inkstų ligomis sergančio žmogaus gydymą jį spardant į inkstus.

Na o kai jau vidinį kritiką pavyko atpažinti ir bent kiek pritildyti, labai verta savęs paklausti:
  • kas šioje situacijoje man kelia nemalonų jausmą?
  • ką, kas man vertinga, prasminga ir svarbu, aš galiu pakeisti (jei galiu) šioje situacijoje?
  • kaip aš galiu sau padėti išbūti su tuo, ko negaliu pakeisti?
  • kaip aš galiu pasirūpinti savimi, net jei situacija tęsis ar kartosis, o sprendimų jai nėra?

Kartais gal teks imtis aktyvių veiksmų, kartais gal teks pavengti, kartais pasitarti su kitais, kartais gal teks pabūti vienumoje, o kartais gal vienintelis būdas padėti sau bus karšta arbata ir laukimas, kol kentėjimas pasibaigs. Svarbu visame tame sąmoningumas ir geranoroškumas sau 🙂

 

Kristina Paradnikė

Esu vaikų ir suaugusiųjų psichologė – psichoterapeutė. Savo klientams stengiuosi padėti atrasti ir stiprinti vidinius resursus bei įveikti kliūtis, trukdančias gyventi harmoningą ir pilnavertį gyvenimą.

Čia galite:
> Rasti daugiau mano straipsnių
> Sekti mano naujienas Facebook’e
> Sekti mane Instagram
> Užsirašyti psichologinei konsultacijai

 

Jei mano tinklaraščio straipsniai jums atrodo naudingi bei įdomūs ir norite man padėkoti, galite tai padaryti paremdami mano tekstų ir vaizdo įrašų kūrimą Patreon sistemoje. Norėdami tai padaryti paspauskite nuorodą žemiau ir sekite Patreon sistemos instrukcijas. Ačiū!
Patreon puslapis