Kaip susidraugauti su naktimi? Tamsos baimė suaugus

Tamsa gali būti labai graži: joje galima stebėti žvaigždes, jaukiai susirangius žiūrėti filmą, klausytis lietaus ar muzikos, galima joje jaukiai leisti laiką su mylimu žmogumi, taip pat joje galima puikiai išsimiegoti (kas paneigtų, kad geras miegas yra vienas didesnių gyvenimo malonumų 😊 ).

Tačiau yra nemažai žmonių, kurie net ir suaugę baiminasi tamsos ir nedrįsta to pripažinti net patiems artimiausiems. Tamsa dalį suaugusių žmonių baugina tiek, kad vengiama keliauti (ypač jei reikės praleisti naktį vienam ar vienai), miegama su šviesa ar televizoriumi fone, atidėliojimas miegas (nes atsigulus užplūsta neramios mintys apie tai, kas toje tamsoje gali slypėti), o nakvynė palapinėje gali varyti absoliutų siaubą. Maža to, būna, kad žmonės tiek bijo vienumos savo pačių namuose, kad tiesiog uždraudžia artimiesiems išvykti visai nakčiai ar geriau bendrauja ar gyvena su bet kuo, kad tik nereikėtų patirti nuolatinės nerimo būsenos. Bijoma ne tik tamsos, bet ir medžių šešėlių, pravažiuojančių automobilių šviesos, neaiškių atspindžių, tamsių kerčių… kai kurie žmonės tamsoje bijo atsimerkti ar iškišti iš po antklodės koją ar ranką, dalis baiminasi net ir nueiti tamsoje į tualetą.

Kartais greta šios baimės koja kojon žengia ir antgamtinių būtybių baimė: ir nesvarbu, kad šviesiu dienos metu protas sako, kad vaiduoklių nėra, tamsoje kūnas paima viršų ir reaguoja taip, lyg dvasios, vaiduokliai ar apsėsti galinčios būtybės tikrai stovėtų apsupę lovą ir tik ir ruoštųsi pakenkti. Net ir antgamtinių būtybių nesibaiminantiems žmonėms siaubą gali kelti nežinomybė to, kas slypi tamsoje. O dalis žmonių baiminasi ištirpti tamsoje, tarsi niekada nė nebūtų egzistavę.

Iš tiesų su šiuo nakties siaubu nesusidūrusiems žmonėms gali būti be galo sunku suprasti, KIEK STIPRIAI tokia baimė apsunkina gyvenimą. O tiems, kurie šias baimes jaučia, apie jas gali būti labai gėda ir nesmagu kalbėti ar ieškoti pagalbos. O pagalbos ieškoti tikrai svarbu, nes nieko nedarant ta baimė gali ir nepraeiti.

Iš tiesų daugiau nei pusė vaikų visiškai natūraliai savo raidai turi tamsos, antgamtinių būtybių baimę. Ir daugeliui vaikų tos baimės praeina iki paauglystės. O ir šiaip evoliuciškai prisibijoti tamsos yra naudinga: joje TIKRAI gali slypėti pavojai. Tačiau dažniausiai ne savo paties namuose!

Dažnu atveju suaugusių žmonių atveju kraštutinės tamsos baimės kilmė – vaikystėje neišspręstos atsiskyrimo nerimo problemos bei didesnės ar mažesnės traumos: jei nebuvo rūpestingo ir mylinčio suaugusiojo, kuris nuo kūdikystės vaikų būtų davęs žinutę „pasaulis saugus“ ir atliepęs emocinius poreikius, jei nebuvo žmogaus; jei nebuvo švelniai padrąsinančio ir paskatinančio žmogaus; jei aplinka buvo nesaugi (pavyzdžiui, joje vyravo smurtas ar naktį namuose vykdavo kiti vaikui baisūs dalykai); jei vaikas patyrė netektis ar apleistumą, šie dalykai tikrai palieka pėdsaką ir suaugus.

Pabandykite įsivaizduoti: vaikas kasnakt baimindavosi užmigti, nes užmigus tėtis išgėręs mušdavo mamą ir baisu būdavo rasti ryte mamą mirusią. Arba įsivaizduokite vaiką, kurį tėvai palikinėdavo miegoti vieną nelabai saugiame rajone, o patys išeidavo į naktinę pamainą. Arba įsivaizduokite vaiką, kurį tėvai ne kartą ir ne du (kad ir netyčia) pamiršo laiku pasiimti iš darželio ar būrelio. Ar vaiką, kurį nenorintį išvežė visai vasaras pas gimines į kaimą, o ten nelabai kas į vaiką kreipė dėmesį, o tėvai laikėsi požiūrio, kad „ką čia važinėsim lankyti vaiko, tik dar sunkiau bus jam/jai“. Tokios situacijose, jei jos nespręstos (ir dar jei prisideda biologinis jautrumas – biologija vis tik irgi turi nemažą įtaką nerimo sutrikimų atsiradimui), žmogus sąmoningai gali suprasti, kad ne tamsoje esmė, bet kūnas gali neštis traumos prisiminimą ir reaguoti į paliktumo ir vienumo jausmus, į tamsą, į tylą tamsoje, į buvimą vienam net ir pažįstamoje vietoje, labai stipriai.

Kaip sau padėti susidraugauti su tamsa?

  1. Palaikykite save. Taip, kartais gali kilti mintys „koks aš nenormalus, kiti tai nebijo”, „mano baimė nesąmoninga“ ar „aš nesveika, kad tiek bijau tamsos“. Tačiau šios mintys nepadės, o tik priduos dar daugiau vienatvės ir nusivylimo savimi. Mažiau save už šią baimę barkite ir kritikuokite, daugiau sau duokite meilės ir palaikymo. Priimkite, kad nesate pasaulyje vienas/viena su šia baime – su tamsos baime vienaip ar kitaip gyvena daug daugiau žmonių, nei galėtumėte pagalvoti. Ar visus juos šitaip peiktumėte kaip save? Ką sakytumėte savo geriausiai draugei, vaikui ar broliui, jei sužinotumėte, kad kyla tokios baimės? Greičiausiai išreikštumėte kur kas labiau palaikančias mintis.

  2. Rūpinkitės savo kūnu. Prieš miegą parelaksuokite (ar tai būtų lengva mankšta, ar kvėpavimo pratimai, ar vonia). Atpalaidavus kūną ne tiek atakuoja bauginančios mintys ir ne tiek žadinasi stresinės reakcijos.

  3. Įsisąmoninkite, kokia jums būtų prasmė sveikti nuo šios baimės. Kas motyvuotų susidraugauti su tamsa? Nuo kokių gyvenimo potyrių, malonumų ar prasmių jus stabdo tai, kad baiminatės būti tamsoje? Ko vengiate, o norėtumėte išmokti nevengti? Kodėl būtent dabar būtų prasminga spręsti šią baimę? Atsakymus galite ne tik pagalvoti, bet ir užsirašyti, nusipiešti ar pasidaryti sau įkvepiantį pokyčiams plakatą.

  4. Žingsnis po žingsnio darykite tai, ko vengiate. Susiplanuokite nuo lengviausio iki sunkiausio dalykus, kurių nedarote dėl baimės. Gal pradėsite nuo laipsniško kambario tamsinimo ir užbaigsite visiška tams. Gal pradėsite nuo to, kad antrai pusei leisite be dramų ir konfliktų pusvalandžiu ilgiau nei įprastai užsibūti su draugais, o baigsite tuo, kad išbūsite su antrosios pusės išleidimu į naktinę žvejybą ar komandiruotes. Gal pradėsite nuo kavos puodelio prieblandoje balkone ar vakarienės tamsoje, o baigsite su kelių naktų kelione vienam/vienai pačiai į norimą šalį. Gal pradėsite nuo žvaigždžių stebėjimo su būriu draugų, o baigsite žygiu su palapinėmis. Susirašykite visas savo idėjas, pratinkitės tai, ką užsirašėte, nuo lengviausio dalyko link sunkiausio, kartokite tiek, kartų, kol nebebus baisu, tada imkite laipteliu baisesnę idėją ir pratinkitės ją. O kai kils nerimas, visuomet galite pakartoti sau, kodėl norite tą daryti.

  5. Įsisąmoninkite, kiek jūsų santykių yra apspręsti baimės būti vienam/vienai. Gerai, jei santykiai su žmonėmis sveiki ir jaučiatės ramiai, saugiai ir patenkintais poreikiais. O jei ne, tai nusipieškite svarstykles ir ant jų vienoje pusėje susižymėkite, ką gaunate, kai darote tai, ko nenorite, kad tik nereiktų kentėti vienatvės tamsiuose namuose vakarais, o kitoje – ką gautumėte vis tik jei atsisakytumėte toksiškų ryšių ir mokytumėtės su tais tamsiais vakarais susidraugauti (ir, aišku, tuo pačių kantriai siektumėte daugiau NEtoksiškų ryšių).

  6. Eikite į psichoterapiją. Ne visada baimes lengva išspręsti pačiam/pačiai, ypač jei tos baimės siejasi su traumomis. Būna, kad tam tikri dirgikliai (pavyzdžiui, tamsoje judanti užuolaida, už lango pravažiavusi greitoji, ūžiantis vėjas ar kaimyno riksmas) kūną lyg su laiko mašina nuneša į praeityje patirtas traumas. Jei tai pastebite, nedelskite. Ir taip ilgai gyvenote su siaubu, nusipelnėte geriau. Gal netobulai, gal iš lėto, gal mažais žingsniais, bet terapija gali padėti.

 

 

Kristina Paradnikė

Esu vaikų ir suaugusiųjų psichologė – psichoterapeutė. Savo klientams stengiuosi padėti atrasti ir stiprinti vidinius resursus bei įveikti kliūtis, trukdančias gyventi harmoningą ir pilnavertį gyvenimą.

Čia galite:
> Rasti daugiau mano straipsnių
> Sekti mano naujienas Facebook’e
> Sekti mane Instagram
> Užsirašyti psichologinei konsultacijai

 

Jei mano tinklaraščio straipsniai jums atrodo naudingi bei įdomūs ir norite man padėkoti, galite tai padaryti pasidalindami virtualiu “kavos puodeliu” 🙂 Norėdami tai padaryti paspauskite nuorodą žemiau ir sekite PayPal sistemos instrukcijas. Ačiū!