Gyvenimą apsunkinančios schemos: „Ką apie mane pagalvos kiti?“

Šį savaitgalį vaikštinėjau su pora draugų ir vieną jų be galo prispyrė į tualetą. Aplink nieko nėra, tik krūmokšniai. Ką bepadarysi – žmogus pasirūpino savo fiziologiniais poreikiais, nelaimė tik, kad kažkas tai pamatė ir jį po to vijosi ir rėkė. Tada pašnekėjome, kad gerai, kad niekas iš mūsų neturi krarštutinio socialinio nerimo, tai su šita situacija įmanoma bent jau gyventi.

Bet va, rašau šią istoriją, ir kyla automatinės mintys: o jei skaitytojai pagalvos, kad pažeidinėjom karantiną (ne, nepažeidinėjau:))? O kas jei supyks tas žmogus, kuriam ši istorija nutiko (atsiklausiau – leido dalintis šiuo nutikimu :))? O kas jei kas smerks dėl tokios įvykių eigos (bet juk tiek daug žmonių yra susidūrę su dilema „kelnės ar krūmai“, tai gal niekas nieko blogo nepagalvos? :))?.

Žmogus yra bendruomenės dalis, tad normalu kartkartėmis atsižvelgti į kitų nuomonę, lygiai taip pat normalu yra norėti patikti žmonėms. Tačiau kartais tas noras patikti ar net įtikti kitiems tampa toks stiprus, kad imama prarasti save. Perdėtas nerimavimas dėl kitų nuomonės neretai koja kojon eina su nepilnavertiškumo jausmu, sunkumais savarankiškai priimti sprendimus, vengimu, sunkumais išreikšti nuomonę bei brėžti ribas, taip pat ir baime būti tikruoju savimi. Kaip atpažinti, ar per daug nerimauju, ką apie mane galvoja kiti? Ką daryti, kad nerimas dėl kitų žmonių nuomonės ir pasmerkimo būtų mažesnis?

Per didelio noro patikti ir įtikti ženklai:

– Be galo didelė svarba suteikiama tam, kad kiti mėgtų – net ir tie, kurie pačiam žmogui nelabai patinka. Dažnai perdėtai į kitų pritarimą/pripažinimą orientuoti žmonės sako/mąsto: „nesvarbu, kad man tas žmogus nepatinka, aš vis tiek turiu patikti ir jam, ir visiems“, „nepatikti kažkam yra TRAGEDIJA“.

– Vengimas daryti dalykus (tiek įvairias veiklas, tiek, pvz., rengtis tam tikru būdu), kurie galbūt patiktų, bet atrodo, kad nebus sulaukta pritarimo ar pripažinimo iš kitų (pvz., gal patiktų žvejoti, bet atrodo, kad draugai šaipysis dėl šio pomėgio).

– Didelės reikšmės suteikimas statusui, išvaizdai ir kitiems dalykams, dėl kurių tikimasi žavėjimosi iš kitų (net jei viduje tie dalykai pačiam neatrodo prasmingi).

– Savigarbos priklausymas nuo to, kaip vertina kiti – jei kiti vertina neigiamai, pasako kritiką, nepasako kažko teigiamo, „ne taip“ pažiūri ir pan. – iš karto smunka pasitikėjimas savimi.

– Net kitų tylėjimas ar aktyvaus žavėjimosi nebuvimas kelia stresą. Pvz., perdėtai kitų nuomonę sureikšminantys žmonės turi sunkumų priimti, kad nepakankamas skaičius žmonių „pamėgo“ jų nuotraukas soc.tinkluose, kad po vieno ar kito įrašo dingo keli profilio sekėjai ar pan.

– Nuolatinis LYGINIMASIS su kitais, ir dažnai iš blogosios pusės: neieškoma bendrumų su kitais, o ieškoma, už ką kitas labiau mėgiamas, priimamas, ko turi daugiau, o savy matomi trūkumai.

– Didžiulis stresas, kai tenka pasisakyti viešai, konfrontuoti su kitų nuomone, turėti „nepopuliarias“ pažiūras ir pan. Ir net jei nėra jokių faktinių įrodymų, kad aplinka kritiška, mintys piešia vaizdą, lyg visi tuoj atstums, jei tik padarysiu/pasakysiu ką ne taip.

– Stiprus vengimas įvairiausių socialinių situacijų, kuriose yra bent mažiausia tikimybė patirti kitų nepriėmimą, atstūmimą, kritiką ir pan.

– Sprendimų priėmimas, tikslų kėlimas siejasi pirmiausia ne su savo asmeniniais poreikiais bei vertybėmis, o su tuo, ką apie tai galėtų pagalvoti kiti.

– Begalinės pastagos patikti, įtikti, pritapti prie kitų, net jei tai reiškia savo asmenybės slėpimą.

Jei nors keliuose aukščiau išvardintuose punktuose atpažinote save, jaučiate, kad tai jums trukdo gyventi, tikėtina, kad jums būdingas socialinis nerimas arba kad pasižymite tuo, kas schemų terapijoje vadinama „pritarimo/ pripažinimo ieškojimo“ schema (angl., Approval-Seeking/ Recognition-Seeking). Paprastai ši schema formuojasi, kai vaikas nepatiria besąlygiškos meilės ir priėmimo iš svarbiausios aplinkos, susiduria su patyčiomis, nuolatine kritika arba su nuolatiniu pabrėžimu, kaip svarbu statusas, „ypatingumas“ ir patikimas kitiems. Po schema gali „slėptis“ daug dalykų – savęs nusivertinimas, atstūmimo baimė, tikėjimas, kad kitiems niekad nepatiksiu toks, koks esu, bausmės už buvimą savimi laukimas, saviplaka, savigrauža ir daaaaaug nemalonių jausmų: baimės, nerimo, gėdos, nusivylimo savimi, savigailos, netgi kaltės.

Gera žinia, kad, nors ir sunku, galima išmokti gyventi lengviau. Tam padės keli dalykai:

1. Priėmimas. Tai pirmas ir labai svarbus (nors dažnai pamirštamas) dalykas. Ne tik savęs tokio, koks esu, bet ir to, kad NORMALU norėti patikti kitiems, turėti gražų, nekonfliktišką ryšį. Tačiau kaip žmogui svarbi yra „draugiškoji“ koja, taip ir yra kartais reikalinga ir „savęs įtvirtinimo“ koja: kad sėkmingai vaikščiotum per gyvenimą, tenka kartais nusileisti, kartais prisitaikyti, kartais pabūti minios dalimi, bet lygiai taip pat kartais svarbu ginti savo ribas, kovoti už savo teises ir poreikius, pasakyti tvirtą nuomonę ar tvirtą „Ne“.

2. Priminimas sau, kad ne visi privalo jus mėgti. Išmokti toleruoti kitų atstūmimą ar nepritarimą yra nelengvas uždavinys. Išmokite ir tarsi mantrą sau kartkartėmis pakartokite: „kaip yra žmonių, kurie man nepatinka, taip yra žmonių, kuriems nepatiksiu aš, jie turi teisę turėti savo nuomonę, jie turi teisę nepritarti, jie turi teisę su manimi nedraugauti ir tai normalu, tai nereiškia, kad su manimi kažkas ne taip“.

3. Buvimas tarp žmonių, kurie jus priima už tai, kas esate. Atrodo savaime suprantamas dalykas, bet perdėtas noras patikti kartais „išsiverčia“ į tai, kad ne tik žmogus nebūna savimi, bet dar ir nuolat sukiojasi tarp kritiškų ar nelabai vertybiškai priimtinų žmonių dėl statuso, baimės likti vienam ar kitų priežasčių. Aišku, toks buvimas dar labiau pastiprina baimę nepatikti. Buvimas tarp žmonių, kurie jus mėgsta tiesiog šiaip sau, už tai, kad esate, yra didelė dovana. Tad jei tokių yra jūsų gyvenime – labai verta būtent jiems skirti daugiau savo laiko ir dėmesio.

4. Priminimas sau, kad kitų nuomonė yra kitų nuomonė. Ne visada įmanoma, ir tikrai ne visuomet verta keisti kitų nusistatymus apie mus, tad kartais pravartu užuot kažką įrodinėjus, kovojus ar gynusis tiesiog gyventi savo gyvenimą, rūpintis savimi ir sau rūpinčiais žmonėmis. Lygiai taip pat svarbu prisiminti, kad net jei žmonės yra kritiški, nepriimantys, nepritariantys, pašaipūs – ne visuomet tai yra apie jus. Juk jei iš jūsų vaiko kažkas šaipytųsi, ar sakytumėt „taip, tu toks ir esi?“… ar kaip tik pamėgintumėte paguosti? Lygiai taip ir save verčiau guosti, nei bausti.

5. Mokymasis atsirinkti, kieno nuomonės yra svarbios. Aišku, kad prieš priimant sprendimus ar kitose įvairiose gyvenimo situacijose kitų patarimai ir nuomonės gali būti vertingi, bet tik tol, kol jūs pats(-i) pasirenkate, kaip norite elgtis ir kaip norite gyventi. Galite susirašyti sąrašą žmonių, kurių nuomonės jums svarbios, bet net ir tų žmonių nuomonėmis verta kliautis tik tiek, kiek norisi ir kiek tai atitinka jūsų vertybes ir poreikius.

6. Faktų stebėjimas. Labai svarbu įsisąmoninti, kad siaubas apie buvimą nemėgiamu, kritikuojamu ir atstumiamu dažniausiai yra tiesiog kritiškų minčių apie save rezultatas, o ne FAKTAS. Paklauskite savęs: kiek iš tiesų objektyvioje realybėje žmonės yra jums sakę kritikos (ypač nepelnytos)? Kiek jūs realiai esate sulaukę žeminimų? Ar iš kiekvieno sutikto asmens? O kiek esate girdėję teigiamų dalykų? Kiek žmonių jus vertina palankiai ir mėgsta jus? O kiek žmonių apskritai neturi jokios nuomonės apie jus, nei teigiamos, nei neigiamos? Atsakymai į šiuos klausimus gal padės išsigryninti, kad ne visi tokie kritiški, kaip kartais atrodo.

7. Domėjimasis savimi. Paklauskite savęs: ką aš mėgstu? Kokios yra mano vertybės? Kokie man patinka žmonės? Kokios karjeros, kokio gyvenimo, kokios antros pusės norėčiau? Kas man svarbu mano išvaizdoje, namuose? Kokia mano nuomonė apie dalykus (net jei tos nuomonės kol kas nedrįstu sakyti garsiai)? Daugiau patyrinėjus save tikrai bus lengviau BŪTI savimi.

8. Mažiau „lindėjimo“ socialiniuose tinkluose. Socialiniai tinklai, nepaisant galimybės bendrauti, neretam žmogui neprideda pasitikėjimo savimi, nes yra tiesmukas kelias į lyginimąsi. Verta savęs paklausti, ką man duoda naršymas soc. tinkluose? Ką gaunu? Ką prarandu? Kas man pakelia ūpą, o kas priverčia pasijausti nevykusiu?

9. Buvimas savimi (kiek tai banaliai beskambėtų :)). Paimkite lapą, padalinkite į du stulpelius ir pamėginkite vienoje pusėje surašyti, ką laimite, o kitoje pusėje – ką pralaimite, kai persistengiate bandydami pritapti ir patikti kitiems. Taip pat užsirašykite, o kas blogiausio galėtų nutikti būnant tikruoju savimi? Kas geriausio galėtų nutikti būnant savimi? Ar sąrašai motyvuoja kažką keisti savo elgesyje? Kuo vis tik labiau norėtųsi būti: savimi ar ne savimi? Jei savimi, kokiais mažais žingsniais galėtumėte pasauliui parodyti, kas esate? Aišku, savęs atskleidimas nereiškia kitų įžeidinėjimo, žeminimo ar neapgalvoto netaktiškumo. Tikrojo savęs parodymas daugiau apima drąsesnį nuomonės reiškimą, pasakymą „ne“ tada, kai tai norisi pasakyti, nuosavų pomėgių, stiliaus ar idėjų turėjimą ir t.t.

10. Psichoterapija. Kartais geriausias būdas padėti sau yra priimti, kad gali reikėti profesionalų pagalbos. Jei jaučiate, kad pačiam/pačiai sunku susitvarkyti su baime nepatikti, kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą.

 

Kristina Paradnikė

Esu vaikų ir suaugusiųjų psichologė – psichoterapeutė. Savo klientams stengiuosi padėti atrasti ir stiprinti vidinius resursus bei įveikti kliūtis, trukdančias gyventi harmoningą ir pilnavertį gyvenimą.

Čia galite:
> Rasti daugiau mano straipsnių
> Sekti mano naujienas Facebook’e
> Sekti mane Instagram
> Užsirašyti psichologinei konsultacijai

 

Jei mano tinklaraščio straipsniai jums atrodo naudingi bei įdomūs ir norite man padėkoti, galite tai padaryti paremdami mano tekstų ir vaizdo įrašų kūrimą Patreon sistemoje. Norėdami tai padaryti paspauskite nuorodą žemiau ir sekite Patreon sistemos instrukcijas. Ačiū!

psichologės Kristinos Paradnikė Patreon puslapis